mano laimė.

Mano džiaugsmas. Mano laimė. Mano ilgesys. Mano meilė. Tuo pačiu, ir mano skausmas.



Vis iš naujo mes ieškome laimės. Ją prarandame lengvai ir vėl ieškome. Vėl atrandame. Vis tą pačią laimę. Ir vėl taip pat džiaugiamės ją radę.







Sėdžiu susisukusi į žymiai man per didelį jo chalatą ir mėgaujuos šiluma. Guliu patogiai ant jo lovos ir lauksiu vakaro, kada jis gulės šalia. Jaučiuos mylima. Jaučiuos taip, kaip norėjau jaustis jau senai. Tik įdomu, ar ilgai tai tęsis. Ar greit mes vėl pamesime tą laimę, kad atrastume ją iš naujo?


Ir vis negaliu atsidžiaugti. Gyvenu šiandiena. Tebūnie, kad ir pamesime tą laimę. Bet šiandien jis bučiuos man pečius ir jausiu, koks jis laimingas būdamas šalia. Kokia laiminga esu ir aš. 














P.S. mano mažylis jau tooks didelis ;) 

Pesimizmas nėra blogai.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
(ir mintyse iš karto dainuoju dainelę Tiu riuuuu Tiu riu Tiu riu Tiu riuuuu)






Kai manai, kad žemė slysta iš po kojų, kai nusiteiki blogiausiam ir galvoji, kad vėl viskas bus taip, kaip buvę ir nebebus taip, kaip buvo dabar, gyvenimas tau atveria duris į dar didesnį džiaugsmą. Džiaugsmas tavęs laukė išskėtęs rankas. O tu tiesiog lėkei link jo. Ir jūs kartu.

Tiesiog nesigailiu, kad akimirkomis, kai viskas eina ne ta linkme, kuria tikėjaus, nusiteikiu blogiausiam. Nes tam blogiausiam neįvykus, galiu džiaugtis. Džiaugtis, kad viskas gerai. Kad viskas yra geriau, negu galvojau. Todėl mane ir vadini pesimiste. Kai tikiuos vis blogiausio. Baimė ir nerimas mane žudo. Bet atėjusi laimė viską nubraukia.


Pasaulis visas eina iš proto.


Skaitai naujienas ir sėdi sau šiltai susisukus į adialą. Mėgaujies žiema, kuri nė iš tolo nespindi sniegu. Geri žalią arbatą, kuria kvepia visas kambarys. Tavęs visa tai dar nepasiekė. Tikiuos, ir nepasieks. Mintys verčia mėgautis kiekviena diena. Gyvenimas vyksta šiandien. Rytojus atneš kažką naujo. Tačiau rytojaus dar reikia išlaukti. Šiandien yra šiandien. Šiandien tu šalia. Aš šalia. Mes kartu. Pasitiksiu mylimąjį grįžtant iš darbo su pilna vonia putų ir šiaip romantiška aplinka! Nes šiandien to reikia.



Taigi, kad ir kaip kartais būna sunku, bet po tamsių debesų visada išlenda saulė. Šviesk, saule, šviesk. Kuo ryškiau! 

P.S. visiškas minčių išsekimas. nebesugebu suregzti kokio nors naujo diary!

P.P.S. mano mylimąją katytę teko užmigdyti. tėvams Kalėdų proga parvežiau kitą džiaugsmą. Čiaką (Norisą). Pasiutęs bele kaip. Chuliganas grynas. Tačiau visų bele kaip mylimas.





P.P.P.S. man ir mano mylimajam - metukai. jau tiek laiko mes kartu. ir kiekvieną dieną vis geriau.



Ėėėėė pamiršau papasakoti kaip prisidirbau. Karuoče :D Ketvirtas kursas man ir sugebėjau tokią nesąmonę padaryt. Turėjau 7 kaupiamą balą iš tokio dalyko, todėl nutariau neit į egzaminą, nes buvau Šilutėj tuo metu. Ko man važinėt į tą Kauną :D tik vėliau sužinojau, kad, jei neateinu į egzaminą, visas kaupiamas nusibraukia ir skola man, jei negausiu daktaro pažymos, jog tuo metu sirgau, parašysiu prašymą ir eisiu perlaikyt. Typo sudalyvausiu egzamine. Ot nesąmoningos taisyklės. Bet kiek nervų man suėdė... Nes grįžau į tėvukų miestą, nuėjau pas savo šeimos daktarę, pasakiau kaip kas, kad tą ir tą dieną sirgau, nenuėjau, reikia pateisinimo, o ji nerašo man. Sako viskas kompiuterizuota, negalima apgauti kompiuterių, kad išrašyt atgaline data tau lapelį, nežinau, kaip tau padėt. Ir ką galvojat. Apsižliumbiau iš nervų aš ten. Sakau, skola man bus... O ta toliau teisinas. Pzzzzz gi galėjo ranka parašyti lapelį, uždėt savo štampą ir tiek. O čia stumia ji. Kyšio čiuju norėjo. Nesiruošiu duot tokiai ciocei. Prieš šventes net man apsižliumbusiai nepadėjo. Varysiu Kaune registruotis į privačią polikliniką ir bus ramu. Nesąmonės tose valstybinėse. Va kaip nusivyliau. Viską susitvarkiau kitur. Kur daktarai ne stumikai! 

Svetimas svečias.

Mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau
mirė – viskas svarbu
mirė – nieko nėra reikšmingo.

(S.Parulskis Subjektyvi kronika)






Aš čia esu tik laikinai. Miesto civilizacija. Svetimas svečias mieste. Jaučiuosi būtent taip, kai įžengusi į gatvės šurmulį matau Jus. Skubantys į nežinią, su giliu rūpesčiu kaktos raukšlėse ir susvetimėjusia dvasia. Tai Jūs. Mano kasdieninio miesto draugai, gyventojai, svečiai. Stebėdama Jus ilgiuosi to senojo daukantiškojo lietuviško kaimo artimumo, kurio net ir nepatyriau. Ilgiuosi to, ko net nemačiau.


Atsibodo stebėti amžinai nepatenkintus ir iki kraujo kovojančius dėl savo menkiausios vietos pasauly (ar vietos Maximos eilėse). Čia itin tinkamas mums įprastas posakis su kuo sutapsi, tuo ir patapsi. O aš, tiesą sakant, Jus stebėdama su Jumis ir sutampu. Kuriu Jūsų gyvenimo istorijas savo lakioje vaizduotėje. Taigi, gan savotiškai, savaip Jus jau ir pažįstu. Ir ekspresionistiškai teigiu, kad man Jūs nepatinkate. Sugadinti miesto civilizacijos ir pasidarę svetimi netgi sau. Drąsu? Visai ne, jeigu pasakysiu, kad aš pati esu to miesto dalis, gimusi ir augusi kartu su Jumis jame. Nemėgstu Jūsų, nemėgstu savęs. Jūs ir aš. Aš ir Jūs. Mes.




Tačiau tarp visų mano nemėgstamų Jūs, aš radau dar nesvetimas sielas. Išskirtinius, ypatingus atvejus. Retas, bet malonus radinys, vienas iš jų – Jis. Vyras vis laukiantis autobuso stotelėje "Psichiatrijos ligoninė". Visada įlipa joje. Kiekvieną rytą. Turbūt, tai kai ką ir pasako apie jį. Bet, užtat, jo stotelė nublanksta prieš jo mokėjimą džiaugtis. Jis moka juoktis svetimiems į akis. Jis moka šypsotis kitiems. Rodos, lyg ryte jis keltųsi laimingas, o žadintuvas skambėtų ne kaip čirškiantis ir erzinantis garsų kratinys, o kaip Bethoveno simfonija. Jis pats keičia daiktus savo sąmonėje, jis pats kuria savo dieną ir padaro kitus artimus sau. Tąkart, kuomet juo susižavėjau, ausinukas jo ausyse garsiai grojo radijo muziką. O eidamas iš vienos stotelės į kitą, jis kvatojosi taip, kad net visa laisvės alėja skambėjo nuo jo juoko. Žiūrėk, jis jau riečiasi ir susiima sau už pilvo. Saldus juokas. Saldus nesvetimumas. Bet jam praeinant – žmonių kreivi žvilgsniai ir slepiamas šypsnis. Šypsenos virusas, kurio bijo kiti. Tie kiti, svetimi.



Neįtikėtina, bet radau dar vieną sau artimą. Vakare, kai po darbo visi jau lėkė žaibo greitumu į namus, kad maloniai išsidrėbtų ant sofos priešais informatyviąją televiziją (juk Jie nusipelnė prasmingo poilsio), mieste prabudo šioks toks šurmulys. Skubėjau ir aš. Su kuo susidėjau, beveik tuo ir patapau. Tik skubėjau iš lėto. Nenorėjau lėkti. Sekiau mažais žingsniais vaikiną, kuris buvo paskendęs muzikoje. Muzikos negirdėjau. Bet girdėjau jo dainavimą – Jason Mraz "I'm yours". Kažkiek bandė jis ir pašokti – nevalingai, bet ritmingai krypavo į šonus. Jau sirgau šypsenos virusu nuo pat psichiatrijos stotelės, taigi žingsniavau paskui muzikalųjį vaikiną ir šypsodamasi mėgavausi jo harmonija.


O svetimi badė akimis. Tegu bado kad ir peiliais. Bet aš savavališkai nuo jų atsiskiriu. Aš čia esu tik laikinai, bet nenoriu laikinumą paversti svetimu sau - aš jį prisijaukinsiu. Atsiskiriu nuo niurzgų ir bandau pritapti miesto atšiaurių nuotaikų civilizacijoje. Aš Jūsų nebepažįstu ir gatvėje nebeatpažinsiu, nebent taptumėte artimesni. Gal ir Jums reiktų pradėti nuo savęs? Nors vienu žingsniu paeiti į priekį artimumo link. Kad laikinumas būtų neužmirštamas. Mano ir Jūsų. Jūsų ir mano.